Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia.  

Penktokė Aiva kaip ką tik atsiradęs apgamas, kurį su nuostaba vis tyrinėji pirmas dienas, o paskui pamiršti. Su ja ramu sėdėti išplėštoje skydinėje, kol pro šalį eina ir eina protestuotojai, šįkart – Sosnovskio Barščių Taikos Frontas (SBTF). Priklausomi nuo preparatų iš augalo sulčių, draugingi ir greiti pakeliui pasitaikiusius daiktus ar žmones mainyti į produktus ir paslaugas su vietiniais ūkininkais.

Aivos tėvai Anglijoje, pačiame skyrybų įkarštyje, seneliai Kretingoje, šoke. Giminė nesėkmingai užvertė Ekstremalių situacijų komisiją, Keleivių pervežimo grupę ir krūvą institucijų skundais dėl galimos nesaugios aplinkos vaikui. Sodybos teritorijoje už ją atsako Romualdas, šioje buvusioje skydinėje, dydžio kaip tik dviem žmonėms – aš.

Pati Aiva niekuo nesiskundžia, tik per šias dienas ilgėjosi savo elektrinio paspirtuko – sodyboje juo aplėktų daugiau nei su senu dviračiu, kurį atvežė Romualdo žmona. Vaikai skraido tais dviračiais, vežiodami smulkius siuntinukus, maistą darbininkams, vykdo lankininkų pavedimus stebėti aplinką. Aivai teko prie jų prisidėti, nes sodyboje kiekvienas turi dirbti. Kartais vaikai šaiposi iš jos rankos, keliskart užtikau mergaitę įlindusią į jazminų krūmą už savo namelio, apsikabinusią uodega dulkes plakantį Rokį. Bet Aiva niekam nesiskundžia, ir Linuko mama, pajutusi atsakomybės dūrį, kol mažieji dviratininkai pietauja, visų dviračius, pačios Aivos irgi, suriša vienu neišpainiojamu vielos mazgu. Spręsdami mazgo problemą, vaikai susidraugauja.

Dviratis svarbus Aivos istorijoje. Mindama jį, mergaitė sugebėjo pirmoji pranešti apie Sosnovskio Barščių giraitėje paklydusius stovyklos draugus Giruliuose. Vairavo viena ranka.

Dviratį į bagažinę įsimetė ir Anatolijus, jaunuolis su akiniais, išvažiavęs ieškoti, kam grąžinti pasiskolintą džetą, su kuria į Romualdo valdas parvežė sužeistą Nojų. Po paros mūsų mikriuko komitetas, valandą prastovėjęs prie Romualdo namo, stebimas lankininkų ir dar kelių apsaugos vyrais pasivadinusių žmonių, išsireikalavo organizuoti jo paiešką. Dygtelėtas kaltės Nojus pasisiūlė kelis mūsiškius priimti į savo darbo džipą, Romualdas Antrasis šoko ant motociklo – va, ir visa komanda. Džipu dar važiavo mikriuko vairuotojas, Raimis, aš, Aiva ir šuo, išmokęs Anatolijų surasti bet kurioje sodybos vietoje.

Mums puikiai ėjosi. Greitai suradome tas vietas, kuriose žvejojo ir klaidžiojo visi trys vyrukai. Tikrindami apylinkes, aptikome Kailio pavėsinę, ten jis laikė jaunuolio dviratį. Raimis sugriebė į nagą peilio nespėjusį išsitraukti vyrioką, užlaužė rankas, ištvėręs nosį laužiantį dvoką – taip sužinojome, kad Anatolijus dviratį pats paliko, išgavo pažadą pranešti Romualdo žmonėms, jei negrįžtų po paros.

– A trys praėjo, a tikra? – muistėsi Kailis, kol vyrai grūdo jį į džipą.

– Prisisprogai! – spjaudėsi Raimis, išspardęs pavėsinėje kažkokius puodus, nuo kurių trenkė žolėmis ir spiritu.

Aiva sutiko paskolinti šunį, sutiko likti su manimi ir mikriuko vairuotoju pavėsinėje, kol jie patyrinės apylinkes. Pripratusi laukti – mamos ir tėčio iš darbo, pagerėjimo ligoninėje, kelionių pas senelius ir atgal pabaigos.

– Gaila, kad močiutė beveik neleidžia nuotykių, – atsiduso, net nosimi prisiplojusi prie polietilenu aptraukto pavėsinės langelio.

Programėlė „Mano aplinka“, rodanti orus, taršą, vėjo kryptį ir greitį, alergenų tankį, įspėjo apie lengvą žiedadulkių gūsį netoliese, tad trumpam užsidarėme.

*

Palaikėme ryšį racijomis, ieškotojai, įsibrovę giliau į mišką, kur jaunuolis su stuobriu Barysa rado paliktą džetą ir ja pabėgo iš nuodingų žiedadulkių apsiausties, aptiko keliuką, o šis nuvedė iki šešių vagonėlių stovyklos. Tepė iš ten slides, pamatę užrašus „SBTF“ – Kailis išsiblaivęs pradėjo rėkti, kad Anatolijų jie sučiupo, kai bandė grąžint mašiną. Viską prisiminiau, vyrai, anie su ta mašina aplink draskydavos, putojo Kailis, nėr ko lįst į tirštumą, palaukt, kol jie surikiuos protesto procesiją, pasiims belaisvius mainytuvėms, ir visus vienu kartu išvaduot. Bent tris žmones pagavę tikrai turi. Prirodė ir slėptuvę keliukui šokant į plentą – ten ant kalniuko apgriuvusi stovyklavietė, protestuotojai mėgsta pasinaudoti lauko tualetu, iš pavėsinės apžiūrėti upės slėnį. Nesitikės, kad ten gali kas slėptis. Ginklų nelabai turi, tik gerų bėgikų ir mušeikų.

Negalėjau išklausti plano detalių, nervinausi. Po valandos jie pranešė: „Eina, eina!“ Paskui ryšys nutrūko ir neatsinaujino visą valandą. Vairuotojas keikėsi, lįsdavo lauk, grįždavo. Aš prakaitavau. Aiva laukė.

Permiegojome ten pat, pavėsinėje. Prieš tai peržiūrėjome savo turtą. Apsauginiai kostiumai mums su Aiva ir darbinis kombinezonas vairuotojui. Du buteliukai vandens. Du vaisių batonėliai. Vytinto kumpio čipsai. Ryšys su Romualdo imperija trūkinėjo, liepė nakvoti.

Pavakariais išslinkau iš pavėsinės, apėjau sodybą užkaltais langais – nė nebandėme jų atidarinėti, neketinome užtrukti ar kelti triukšmo – ir pažingsniavau į kalvelę kopiančiu keliuku. Iš vidinės kišenės atsargiai išlupau antrąjį, lazerinį, telefoną. Vieta čia užtektinai atvira, lengva lazerio spindulį nutaikyti į palydovą ir pasiųsti perdien įrašytus duomenis redakcijai. Kasdienis ritualas. Visų jo funkcijų nežinau, redakcija neseniai gavo tris pabandymui. Išsinešdavo reporteriai, bėgioję į Seimą, Vyriausybę, ligonines, kuriose vis kas nors patirdavo naujų komplikacijų po apsinuodijimo Sosnovskio Barščiais. Bet vasarą ir tai aprimsta, vienas liko laisvas paprastesniam reportažui. Bent aš ruošiausi paprastesniam, išmokau tik nukreipti spindulį, paspausti mygtuką. Daikčiukai dar per nauji, Romualdo imperija neužblokuos, palaikys įprastu. Ir man per nauji, krapščiausiusi bandydama atrakinti – kur ten žiūrėti, kad akies rainelę nuskenuotų, vis nepataikau!

Abipus keliuko pavakarės lipnumu apsitraukė pušys. Vienišas spindulys kaip laiba sidabrinė strėlė perskrodė dangaus gelmes. Viskas, mūsų visų diena, visi žodžiai, žingsniai, lapų šlamėjimas, šilumos ir spalvų virpesiai jau redakcijos juodojoj dėžėj.

– Čia lazerio spindulys? Iš to naujo telefono? – palei pušis šmėkštelėjęs šešėlis – Aiva, pasprukusi iš mikriuko vairuotojo akiračio.

Teliko linktelėti.

– Tėtis norėjo tokį pirkti, mama sakė: brangus šūdukas, su paprastais telefonais sunkiai „susikalba“!  O tu irgi pasikalbėti su mūsiškiais negali? – netvėrė smalsumu.

– Ne, nemoku nustatymų pakeist.

Tai sakydama pajutau minkštą vakaro lipnumą virstant vėsiais rūko tumulais. Aiva juos pilnais plaučiais traukia – sako, Londone negalėdavo atsibūti lauke, po dangum be permatomų stogų, sienelių, pertvarų, pastogių, tvorelių. Kelias nuo namų iki mokyklos kartais toks saugus, nors rėk. Tėvai tą ir darydavo, jei per ilgai kartu užsibūdavo viename bute. Negera žmogui gyventi taip toli nuo parko. O Kretinga, džiaugiasi Aiva, kaip vienas didelis parkas.

**

Naktį dukart su mumis susisiekia Romualdo žmona. Prognozės geros, rytoj nuo septintos iki aštuntos privažiuos jų žmogus, sidabrinis opelis, numeris LPU 378. Pirmiausia mūsų saugumas, tada vėl paieškos.

Mikriuko vairuotojas knarkia, nepatogiai išrietęs nugarą ant suolo. Jo odinkė net Kailio gyvenimo pėdsakų nebijo – o vis tiek prieš guldamas nuvalė paviršių dezinfekciniu skysčiu. Jis miega, mes budime ir graužiame vaisių batonėlius, paskui atvirkščiai. Prie pavėsinės pritaisėme porą mažų nešiojamų kamerų – ramiau. Jei kas, mes su Aiva turėtume bėgti link plento, tykiai, mikriuko vairuotojas pakels triukšmą čia ir spruks Anatolijaus paliktu dviračiu. Mūsų kuprinės po ranka, esame gyvi garsų imtuvai.

Taip nieko neįvyksta, tik užslenka rūkas. Po ketvirtos plyšta tamsus debesis, iš jo vidurių veržiasi šviesus brūkšnys. Jam nužymėjus naujos dienos ribą, aplink mūsų pavėsinę ima skalyti sulaukėjusių šunų gauja. Romualdo imperijoje tokie kartais užpuola ožkas, imame priprasti.

– Nu, sūkos, firfinkit atgal, a girdžiat! – mikriuko vairuotojas putoja pliekdamas pro pavėsinės langelius akmenimis.

Mes su Aiva irgi. O dar stebėjomės, kam Kailiui ta akmenų krūvelė, kam tiek lazdų. O dar galvojom, kad akmeniu į šunį nežmoniška.

– Šitiems mes ne žmonės… – rinkdamasi akmenį, rankove ašaras braukia Aiva, o aš staiga suprantu, kad ji nė karto neklausė, kas galėjo nutikti Rokiui.

Kai meti akmenį, ir jis atsimuša minkštai, širdis irgi skrieja, krenta, trenkiasi, stabteli. Gerai, kad jų nedaug, bailoki. Atsitraukia. Ir tada išgirstame balsus, vyrų ir moterų, jie seka paskui šunis. Protarpiais gieda.

– Či šytė, narkomana! – spjaudosi mikriuko vairuotojas. – Bėkit iki plenta, ten už kokia puskilometria išplėšt skydine buva, pralauksit!

Aiva išsižiojusi klausosi garsų, štai tau nuotykis.

– Tik tylė, netriukšmaukit! Aš į kitų pusį! Paskui grįš, atbėgs į skydinį. Nu, davai! – stumteli mus.

Sekundę stoviu, kuprinė ant pečių, kūnas kaip įkastas, tik kojos kaista ir tirpsta. Aiva žarsto koja žemes, užmeta ant stalo kelis dvokiančius skudurus. Mes prisijungiam, kaip įmanydami jaukdami pavėsinę iki įprastos Kailio irštvai būsenos. Mikriuko vairuotojas nusirenka kameras, nori čiupti dviratį, bet numoja ranka ir dingsta krūmuose.

Mes bėgam į kitą pusę, iššokam į keliuką, paskui vėl neriam į žoles, kai atrodo, kad balsai suskamba arčiau. Sosnovskio Barščių Taikos Fronto procesija turi kelis gerus bėgikus, šituo patys gyrėsi reportažuose, tad atviroje vietoje geriau nebūti. Šviesėjantis dangus išplešia iš rūko barščio žiedyno skėtį. Stabtelime pasiklausyti. Aiva baksteli bionine ranka man į šoną – kietai sugniaužusi apsauginio skysčio flakonėlį, taip ir bėgo jį įsikibusi. Vaikas protingesnis už mane! Išsipurškiame ir neriame į barščių lauką. Galvos ir rankos bus apsaugotos. Programėlė rodė, kad šįryt bus debesuota, šitie neaktyvūs.

Judame greitai, bet atsargiai, išsilenkiame barščių kamienų, stengiamės nejudinti žolių. Bandau mėgdžioti Aivos judesius, nes ji slysta lauku kaip vandeniu, ir iš kur išmoko? Mikriuko vairuotojas, puolęs iš pavėsinės upės pusėn, iššovė porą petardų. Gal nuvilios, bet kaip grįš?

– Jis irgi greitas, – šnibžda Aiva.

– Ką?

– Greitas. Grįš tikrai, – sukryžiuoja du pirštus sėkmei – pasirodo, mintį išskraidinau balsu.

Pabėgėjam, pasiklausom. Sunku tiksliai įvertinti, ar balsai tolsta, ar atvirkščiai. Atvirai į plentą nebėgam, pakraščiukais, per nenupjautas žoles, krūmus. Šakos rėžia į veidus.

Aiva gera bėgikė, o aš ne. Kai pakelėje tarp medžių pamatom vienišą skydinę, drabužiai, prilipę prie kūno, net garuoja nuo prakaito. Spyna ant durų. Kojos nutirpsta.

– Sakė – išplėšta! Atvira!

Rausiuosi kuprinėje, nors replių ar dar ko panašaus ten nėra. Aiva prišokusi timpteli spyną – ši lieka rankoje.

– Matai? Kažkas specialiai taip paliko…

Nepatinka man ta Šriodingerio skydinė, ir atvira, ir ne, bet kiek ilgai dar bėgtume?

Sulendam, duris uždarom. Aiva vis dar laiko apsauginio skysčio flakonėlį, liepiu, jei mus aptiktų, iškart varyt į akis. Ir bėgt į Romo imperijos pusę, tik ne atvirai plentu. Sugraibau kuprinėje teniso kamuoliuko dydžio paketėlį. Šaipomės, kai reportažų daryti vykstantiems žurnalistams tokius išduoda, o va, pravers. Gerai pataikyt nebūtina, atsimušęs į kūną, kamuoliukas iššaus vos matomų spygliukų debesį, šie patys susiras atviresnes vietas – laimėsim laiko. Vieno tokio gal trims puolikams užteks. Aišku, man rankos dreba, Aiva tą mato. Susirangome ant betoninių grindų, du įtempti lankai.

***

Kurį laiką balsų negirdėti. Kai kūno viduje prityla pavojaus būgnai, krūmai aplink skydinę skamba paukščių trelėmis. Ryšio ir vėl nėra. Savo lazeriniu telefonu galiu susisiekti tik su redakcija, pilu iškart kelias žinutes – budintis redaktorius pastebės, gal paragins reaguoti Vaiko teisių komisiją, jei tik… Paskui telefonas paprasčiausiai išsikrauna, ir mes tiesiog sėdime, jausdamos, kaip už metalinių sienų šyla oras. Kai laukiu, sako Aiva, susikuriu sau galvoje kitą istoriją, kitą pasaulį. Dabar mes parke, ten popietė ir antys kūdroje, auksinės antys – jos tik apsimeta paprastomis, kad žmonės duotų ramybę, o naktį šviečia.

Galiausiai pro plyšius durų apačioje, šonuose pasidaro įmanoma įžiūrėti plentu judančių protestuotojų šešėlius. Glaudžiasi miškuose, laukuose, o susimanę keliauja per apylinkes, protestuodami prieš barščių naikinimą, nors labiau – rinkdami aukas savo psichodelinėms veikloms, ieškodami pasimetusių daiktų ar žmonių ir rengdami mainytuves. Sosnovskio Barščių Taikos Frontas turi porą prijaučiančių atstovų Seime, ir dėl to drąsiai veržiasi pas vietinius ūkininkus. Dabar eina giedodami, groja kanklėmis ir muša būgnelius – gal atsisakė minties ilgiau paieškoti tų, kas pavėsinėje slėpėsi. Daug energijos nemėgsta eikvoti.

– Gražiai dainuoja, – šnibžda man į ausį Aiva, nukrečia nuostabos virpulys – jai vis tiek daug kas dar nuotykis.

Nors gal tai šiuolaikinių vaikų bruožas – stebėtis tik tiek, kiek reikia.

– Aš nusimyžt, tu pasaugok! – staigus šakų traškėjimas prie pat skydinės priverčia mus krūptelėti.

Krenkščioja, prarūkytas moteriškas balsas, nebejaunas. Aiva atkiša flakonėlį, aš kamuoliuką.

– Lauksiu prie mašinos! – vyriškas balsas rodosi pažįstamas.

Nespėjame pagauti savo pačių minčių, kai į skydinės duris įskrieja lojantis, inkščiantis pavidalas. Rokis. Nespėju sugauti Aivos, rankose lieka tik jos apsauginio skysčio flakonėlis. Išpuolusi laukan, čiumpa į glėbį šunį, o aš atsivėrusioje stačiakampėje šviesos kiaurymėje matau senyvą moterį žaliu rudeniniu paltu, iš po kepurėlės su snapeliu ir užrašu „SBTF“ kadaruojantį pražilusį kasos kuokštą.

– Anatolijaus draugeliai, brač! – kriokteli ji. – Nu, mygom pas jį mašinon, aplenksim procesiją!

Aiva su Rokiu jau veržiasi pirmyn, man telieka bėgti iš paskos.

– …tik sustok pamyžt, tik sustok! – pasiveja burbėjimas.

Į džetą, tą pačią džetą, kurios, dingusios su visu Anatolijumi, išvažiavome ieškoti, sušokame beveik nekvėpuodamos. Žaliapaltė žino aplinkinius žvyrkelius, jais aplenksime plentu judančią procesiją, sutiksime mūsų pasiimti važiuojantį opelį ir rėšime įspėti Romualdo, kad SBTF, gavęs ženklą iš aukščiau, sugalvojo apnuodyti imperijos ožkas – kam jos naikina barščius.

– Šitam berniukui pasisekė, kad aš tam miške samagoną verdu, tai neužsirovė su mano džeta ant šitų fanatikų, – pūsdama pro langą cigaretės dūmus, ryjamus žvyrkelio dulkių, kikeno ji.

Ir pasisekė, ir ne visai – ieškodamas, kam grąžinti džetą, Anatolijus aptiko aplink savo viryklos pašiūrę maklinėjančią žaliapaltę, sustabdžiusią jį žarsteklio smūgiu į stiklą. Pakrikę nervai atsigavo, kai teko palaukti, kol SBTF šniukštinėtojai, susidomėję džeta, nustos slankioti aplink. Jaunuoliui teko slėptis pašiūrėje, samagono karalienės niekas nedrįso pajudinti. Viskam aprimus jis turėjo grįžti į pavėsinę pas Kailį, bet kaip tyčia anie pradėjo ruoštis procesijai. Žvalgai šįkart taip pasistengė, kad aptiko gerai pasalai nespėjusius pasiruošti mūsiškius.

– Apdaužė šonus, bet nieko daugiau nedarė – keli atpažino šitą, nu, plika galva…

— Raimį?

– Taip, sako, o, ir mes iš Panevėžio! – žaliapaltė ironiškai pakraipė galvą. – Buvo Panevėžio berniukai, dabar – taikos fronto barščiukai! Palaikė juos uždarę mašinose, kol procesija išėjo, dabar gal jau paleis.

Taip ir buvo, netrukus atgijo racijos. Aš vis maigiau žinutes redakcijai. Aiva nenustojo klausinėti Anatolijaus ir žaliapaltės, net tada, kai ši pasakė, po kiek SBTF juodojoje rinkoje pardavinėja nuo užklydusių vaikų nuplėštas bionines galūnes.

Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.