Straipsnių ciklas apie dešimt lietuvių ir šunį, paskelbus karantiną, grįžtančius į Lietuvą izoliuotis. Vienuolikta – viename mikroautobuse su jais važiuojanti žurnalistė. I dalį skaitykite čia, II dalį rasite čia, III dalis publikuota čia,  IV dalies tekstas čia. 

Mikriuko vairuotojo, mikliai nuviliojusio SBTF protestuotojų žvalgus link upės, vardas Alginas. Nors visi atkakliai vadina jį Algeliu. Odinei kepurei – penkiolika metų, lygiai tiek reisuoja mikriuku nuo Biržų į Norgę, raižo po Lietuvą. Uždirbo sklypą soduose prie upės, ten iš seno jūrinio konteinerio pradėjo statyti namuką. Baigs – ir ves. Bet kelias vis pašaukia.

– Vasaros nakts, važiuoj, akys limp, nebegal. Radijs kažkokių skystų muzikėlį liurlin. Ir kad šoks per kelių, per kapotų – stirn! Drykst unt krūms – sveik! A širds tėp mušas. Pasilaid rokų, atsidara langų, ir rūka, rūka. Ai, jūs nesuprasit, – pasitaiso kepurę ir nueina atnešt daugiau spygliuotos vielos.

Algelis pirmas šokosi tverti ja vandens pilnų griovių šlaitus aplink sodybą, kai sužinojo, kad SBTF (Sosnovskio barščių taikos fronto) pulkas ateina skriausti ožkų. Turėjome gal porą trejetą valandų, nes protestuotojai mėgsta sustoti prie patikusių barščių guotų paimti pavyzdžių – vis ieško tinkamiausių haliucinogeniniams potyriams. Jei nutrepsės vienu keliu ir palei žiedą už Molėtų dar sumanys pasukti į sodų bendriją „Auksinis ūsas“, apsmaigstytą miestiečių vilomis, gal savo ekologiškas braškes ir vyšnias saugantys sodininkai apmalšins ryžtą atlikti ožkų misiją. Jei eis trumpesniu keliu, viela apsijuosti nespėsime.

– Ožk gal ir durns gyvulys, bet žmogs da durnesnis. Kėp šitėp!.. – tempdamas vielą, burba mikriuko vairuotojas.

Biržuose, tėvų namuose, jis laiko vilkšunį Rojų. Kartu išmaišė visą Lietuvą, keliskart buvo Norgėj. Raukosi dėl sprendimo šįkart jo neimti kartu, nors puikiai žino – keleivių pervežimo taisyklės griežtos, vairuotojo gyvūnai ir artimieji nevažiuoja. „Merg su manim tiek nevažiava, kiek tas šo!“ – rūkydamas skundžiasi blizgagalviui Raimiui, tas užjausdamas paploja per odine striuke aptrauktą petį.

Mylimoji Algelio labai neieško. Kartais, išėjusi pusiaunakčiais perduoti savo lazerinio telefono duomenų į palydovą nukreiptu spinduliu, girdžiu jį nervingai kartojantį: nu kas tau yr, kėp aš tų pinigų atsiųs, stov mašin, da nesumokėja! Kalbėdamas telefonu rūko vieną po kitos, slankioja apie namelius nekantriai trepsėdamas, galiausiai beveik visai nakčiai dingsta garaže pas mechanikus. Tie vyrukai rimti, alkoholio pramogos jiems ne prie širdies, kaip barakų darbininkams, o darbo rankų skubant nuimti vasaros derlių, lūžtant technikai, trūksta. Paryčiais Algelis grįžta patenkintas, už nakties darbą gavęs mikriukui apynauję magnetolą. „Ledas!“ – giriasi per pusryčius pavėsinėje atsinešęs ją po pažasčia, ir visai neįsižeidžia Linuko tėčiui nusistebėjus, kad dar yra žmonių, automobiliuose klausančių radijo.

Romualdas nelabai patenkintas Algelio iniciatyva dėl ožkų apginties. Jis buvo suplanavęs panaudoti vandens patranką.

– Ti gera, bet tegu būn ir viel! – įraudęs, atsitraukęs striukės užtrauktuką, jos skvernais per kiemą plasnoja vairuotojas.

Romualdo žmona linkteli – imkitės visko, ir Algelis centimetrą pakyla nuo žemės. Penkių namų taryba, susišūkavusi racijomis, irgi pritaria.

Mikriuko vairuotojas ne didvyris, bet tai jis vežiojo Baltijos kelio dalyvius iš tėvo pasiskolintu „moskvičiumi“ – ir paskui trynėsi nusuktą ausį už paauglišką lakstymą be teisių. Taip suprato, kad demokratija gali skaudžiai kąsti savo vaikams. Šita 16 hektarų ūkio demokratija jam irgi atrodo neteisinga, garažo vyrai, kuriems bando negrabiai reikšti savo jausmus, palinkčioja ir eina prie darbo.

*

Romualdo sūnus, Romualdas Pirmasis, užleidęs savo namą kuokšteliui imperijos vaikų, užlipo ant stogo su karabinu. Romualdo anūkas, Romualdas Antrasis, kartu su kitu patyrusiu lankininku ir vienu juos nuolat sekiojančiu paaugliu mikliai įsiropštė į liepas abipus keliuko į sodybą. Kiti du su penkiais geltonsnapiais mokiniais užsikarstė ant pastatų stogų, įsitaisė prie tvoros prilipdytuose bokšteliuose. Ožkos saugiai krutėjo suvarytos į tvartą. Už vartų paslėpę sunkvežimį su vandens patranka – pernai Žemės ūkio ministerija kvietė pildyti paraiškas kompensacijoms derliaus apsaugai nuo kenkėjiškų grupuočių, ir greitai viską nutraukė, gavusi šaltą neigiamos visuomenės reakcijos dušą, bet pusšimtis ūkininkų spėjo apsiginkluoti už mokesčių mokėtojų pinigus – lūkuriavo dešimt apsaugos vyrukų su šalmais ir metaliniais savadarbiais skydais.

– Dabar pasineše žmonys ant ekologijos. Oi, gal tė barščė nebūt tokė užaugį, jėgu nepirktumėm cheminia šampūna ir skalbyklia. Mažiau raik kalbėt. Va, pasidaryk pats skydų iš senų mašinos durelių, jau tau ir rūšiavims, ir ekologij. Stopudova! – stabtelėjęs prie jų parūkyti, savo filosofiją išdėstė Algelis.

Apsaugos vyrukai, realiai – darbus metę penkių namų atstovai, garažo mechanikai, barako darbininkai – neramiai taisėsi ekipuotę. Romualdas buvo jiems parūpinęs juodas liemenes su baltuojančiais užrašais „ROMU sauga“, bet tai nereiškė, kad gali sau leisti daugiau negu vieną tikrą, visu etatu dirbantį, apsaugininką, likusį nuo pramogų imperijos laikų.

Protestuotojai pasirodė mažumėlę vėliau nei tikėjomės, jų ryžtas buvo nugaravęs. Trisdešimties žmonių procesija priminė lėtoką pūkuotą kirminą, neapsisprendžiantį, ar sustoti pasišildyti saulėje, ar dar iš inercijos judėti. Pakeliui bus aptikę itin geros kokybės barščių. Statistika rodo, kad per šį mėnesį vien Molėtų apylinkėse nuo barščių spirito, džiovintų augalo dalių garinimo, deginimo, rūkymo, arbatos gėrimo apsinuodijo 14 žmonių, 1 gilioje komoje. Ir čia tik registruoti vietiniai bei pareigingi karantino turistai, SBTF skaičių niekas nesugaudys.

Įingavę į liepų alėją su vandens grioviais iš abiejų pusių, protestuotojai paspartino žingsnį. „ROMU sauga“ neramiai braižėsi aplink vandens patranką – kas antras turėjo „tarnybinį“ pistoletą, o protestuotojų galimybės neaiškios. Iš medžių ir nuo tvoros, stogų juos seka lankininkai, bet šauti į gyvą žmogaus pavidalą – šito negarantuoja jokios pareigos, ir Romualdas, tą suprasdamas, kremta žolės stiebelį taip, kad nuo lūpos pakimba žalsva puta.

**

Protestuotojai sustojo palikdami saugų trijų metrų tarpą, kuriame – vandens griovys, šviežiai ištiesta spygliuota viela ir keli paskubomis sutverti vartus saugantys mediniai „ožiai“. Nei prieisi, nei varpu paskambinsi. Priekin išsimušė aukštas juodais gaurais ir barzdele apžėlęs jaunuolis, kaklą persmaugęs purvina raudona skarele. SBTF neturi lyderių, kas vakarą išsirenka Kitos dienos vedlį ir vakare balsuoja, ar leisti jam tęsti darbą. Šis vedlys karščiuojančiomis rudomis akimis ir vienu išmuštu akinių stiklu timpčiojo džinsų klešnes, kasėsi paausį, lyg svarstydamas, kaip geriau mums pranešti nemalonią naujieną.

– Turim prekę, – baigęs kasytis, sumurmėjo į prisegtą prie skarelės mikrofoną, balsas nuvilnijo iki pat mūsų.

Kažkas iš protestuotojų švystelėjo aukštyn ranką, ir šoktelėjęs per vartus, tiesiai Romualdui po kojomis nusileido iš skirtingų detalių sulipdytas pavargęs dronas. Plokščiame pakaušyje ekranėlis, jame – nuotrauka su kažkokio pliktelėjusio vyro gyvenimo aprašymu. Žengėme arčiau – nenoriai, jau imdami suprasti, kad tiesiai į imperijos kiemą nukrito sunkaus sprendimo reikalausianti problema.

– Dirba Valstybinėje augalininkystės tarnyboje, atsakingas už fitosanitariją. Rengia fitosanitarinių priemonių planus. – Nespėjus įsiskaityti, pranešė protestuotojų vedlys. – Oficialiai – saviizoliacijoje po komandiruotės, uošvės sodyboje prie Luokeso ežero. Realiai – įkliuvo mūsų žvalgams kempinge su…ehm…bernu. Vienas mūsiškių buvo jo bendradarbis, ha!

Apkramtytas žolės stiebelis išsprūdo iš Romualdo burnos. Visi supratome, kad toks specialistas sodyboje, o dar prispausta uodega, reiškia projektus, finansavimą ir dosnią chemijos čiurkšlę barščiams naikinti. Romualdo pastangos žengti į natūralų gyvenimą šalia barščių įkvepia, bet dažnai nuvysta be rezultatų.

– Mums jo nereik. Atiduosim už maistą, spiritą ir, ehm… ožkas, – dabar jau barzdą kasėsi vedlys.

Romualdas pasilenkė skaityti įrašų drone. Jo imperijos žmonės irgi subruzdo, veidais nuslinko godulio ir gailesio šešėliai. Sutraškėjo racijos – ne visi iš penkių sodybų buvo prie vartų.

–…nesiderėsim!

– Bus tų ožkų, čia prekė pirmos rūšies!

– Kiek jam liko karantino? Ar apsimoka?

– …pagrobimas?

Romualdas apsigraibė šonus, iš marškinių kišenės išsipešė dar vieną žolės stiebelį. Mes, mikriuko keleiviai, suvaryti už pavėsinės – situacijos pusdalyviai, žvalgėmės vieni į kitus. Gali bėgti nuo protestuotojų žvalgų, gaudančių atsitiktinius žioplius, ir tai atrodys beveik teisinga. Per mėnesį vien Molėtų rajone dingsta 1-3 žmonės. Paprastai jie grįžta, priverstinai be valstybės žinios padirbėję ūkiuose ar SBTF stovyklavietėse, ir neturi ko paduoti į teismą, nes būna savo noru pasirašę bendradarbiavimo sutartį. Vienas kitas pasilieka su protestuotojais, tai irgi gali atrodyti beveik teisinga, nes dažnas artimas kontaktas su barščiais, apsvaigimas nuo jų yra kitoks būdas gyventi su kasdiene grėsme. Bet kai sklandantis gandas apie ūkininkus, iš SBTF perkančius „gyvą prekę“, akyse virsta tiesa, per rankas kibiomis kojelėmis ima lakstyti nerimas.

– Ilgai netempkit. Praeitą kartą neapgavom, prekė laboratorijoj darbuojas – šita dar geresnė!

Nejaukumas kaip netikėtas vasarą šiaurinis vėjas perkošė žmones už vartų. Nė vienas iš keleivių ir nedaug kas iš imperijos buvo lankęsi laboratorijoje.

– Či tas pastats kėp kubs, didelės langas? – Algelis prisigretino prie Romualdo žmonos. – Ten laboratorijoj jūsų kaimyna, tė Kukauska, kažkų laika?

– Yra sutartys… – nukrėtė nuo aulinio prikibusį voratinklį ir plačiais žingsniais nuvilnijo tolyn – lyg ko užsigavusi.

– Či visks normalė?!.

Mikriuko vairuotojas kibo akimis savo keleiviams į veidus, bet ką gi mes galėjome daryti. Mes ne didvyriai. Ir dabar nežinojome, kur dėtis, prisiminę, kad Algino mama – irgi laborantė, o jos privačią laboratoriją buvo užpuolę iki šiol nenustatyti asmenys. Liko paslaptyje, ko jie norėjo, nes trys darbuotojos spėjo užsirakinti tualete ir iškviesti policiją.

– Nepirksit – atrasim klientų, eilės stovi! – paragino protestuotojų vedlys, pašaipiai brūkštelėjęs ranka į plento ruoželį, mirgantį tarp liepų šakų.
Racijos vėl sutraškėjo.

– …šitąąą, bet ožkų visų jie nesuskaičiavo, kaip manot? – nutęsė Romualdas.

Jo veide sukilęs apmaudas, būdingas žmonėms, netikėtai turėjusiems atskleisti planus mažesniesiems sraigteliams, bet dėl to neketinantiems keisti to, kas padaryta, subangavęs rimo. Dabar vėl buvo sunku išskaityti, ką jis galvoja.

Atidžiai skaitė informaciją drono ekrane, paskui, paėjęs į šalį, kalbėjo į raciją. Įsikibome laukimo kaip vešlios vasaros žolės.

– Či rimta tam žmonių turguj ruošiatės dalyvaut? – apsukęs ratą aplink pavėsinę, prie Romualdo prilipo mikriuko vairuotojas.

– Jūs – svečiai. Ne jūsų reikalai! – pasipūtė.

– Ti gal ir mum parduosit?! Blia…, kas per žmonys! – viena ranka išsišnypštė nosį, piktai ją krestelėjo ir nubruožė prie vandens patrankos – vis grįždavo prie jos, lyg būtų pririštas nematomu siūlu.

Nuščiuvę stebėjome, kaip jis pabarbena į sunkvežimio dureles, jas atvėrusiam rambiam vyrukui viduje šūkteli: laisk, laisk graičiau! – ir jis nebelaukia Romualdo komandos. Apsaugos vyrukai nekrusteli, juk ką tik visi kartu trynėsi po garažą. Patranka užvaryta ant paskubomis sukaltos medinės pakylos, kad nereikėtų atidaryti vartų. Kai ji spjauna dvi galingas čiurkšles iš savo bokštelių ragų, net aiktelime – mažai kas matėme tokį vaizdą ne ekrane.

Protestuotojų vedlys griūva pirmas, taip ir nespėjęs ištraukti pirštų iš plaukų kuokšto. Pora iš jų traukia ginklus – bet ir jie, ir mes suprantame, kad veiksmas bevertis. Vanduo stumia žmones tarsi siena, jie plojasi į tešla virtusias keliuko dulkes ir tuoj ima spurdėti gaudydami orą.

– Vartus, greičiau! Paimam tą prekę! – atsigauna Romualdas.

Apsaugininkai, nerangiai pametėję į šalį skydus, šoka atplėšti vartų. Vandens patranka trumpam užsičiaupia. Kartu su apsaugininkais ir kitais imperijos gyventojais išlėkęs Algelis raito kojas, net akys skauda. Pirmas neria į pakirstų vandens žmonių mišką, šaukdamas vardu „prekę“. Tas neatsiliepia, per vandens ataką griuvo aukštielninkas, nusitempdamas paskui save sargybinį – jam ir teko didysis pliūpsnis. Bet vairuotojas, įpratęs dėtis galvon veidus, išgriuvėlių košėje greitai sužvejoja fitosanitarijos specialistą. Aš, kaip ir kiti mikriuko keleiviai, šoku iš pavėsinės priedangos ir bėgu paskui jį, dabar mes visi kartu apstojam tą šlapią, slidų, akis vartantį žmogų, ir tempiam vartų link – o kur, blyn, daugiau, negi paleisi vieną eiti, keikiasi Algelis, niuksėdamas specialistui į riebų šoną. Mes ne didvyriai, tiesiog bėgti paprasčiau nei galvoti.
Vartus uždaro. Protestuotojai vangiai keliasi nuo žemės ir slenka atgal. Kitos dienos vedlys dar šūkteli atiduoti droną, bet jo mikrofonas užlietas – balsas praradęs stiprumą. Muštis su vandens patranka nesinori, metas atsitraukti.

***
Fitosanitarijos specialistą veda į Romualdo namą apšluostyti ir apklausti. Mikriuko vairuotoją uždaro netoli garažo stovinčioje įrankių būdelėje.
– Nu ir gera, pats niekur neis, kol ta žmogos nepalaisit! – sėdasi ant vienišos dėžės, išsitraukia kortas.
Praleidžia ten naktį, mes irgi liekam lauke, pasitiesiam pledų prie būdelės. Prieš vidurnaktį prie mūsų prisideda visi ne mirtinai užimti garažo vyrai, išsprukę iš suaugusiųjų priežiūros vaikai, žmonės iš kitų namų. Ateina ir keli barakų darbininkai. Apsidžiaugę sambrūzdžiu Nojus su Barysa įsigudrina per pašiūrės langelį įkišti barščių naminės buteliuką apšilimui, bet mikriuko vairuotojas atsisako. Tikrai įpykęs.

– Či protests, ne pagėrims, – stumia atgal pro langelį brukamą dovaną.

Šeštą ryto, kai knapsėdami geriame Romualdo žmonos dalinamą kavą ir arbatą, pasirodo ir jis pats. Dvi dienos, sako, atsigaus, reikalus sutvarkom, ir tegul eis kur nori. Žaliapaltė, likusi imperijos teritorijoje padėti ruoštis apgulčiai ir dar neišnykusi, pasižadėjo nuvežti atgal į saviizoliacijos vietą prie Luokesų ežero.

Šešios penkiolika mikriuko vairuotojas išeina iš įrankių būdelės, Romualdas, tramdydamas žanduose banguojantį apmaudą, tiesia ranką. Šalia stovinti žmona ryja akimis vyro judesius, tarp antakių raukšlės griovys.
– Ačiū už pagalbą ginant ožkas. Ir išvaduojant šitą… žmogų, – sako imperijos galva. – Bet čia taisyklės mano, nepatinka – išeik pėsčias.

– Išgyvenimas reikalauja kompromisų, – blyksteli žalias žmonos žvilgsnis.

Algelis nusišiepia kaip jaunas mėnulis:

–  Niekur aš be sava mašinos ir keleivių neis. Nebent iki laboratorijos.
Ir mes visi pakeliame akis į kalną, į ryto saulės variu užlietus laboratorijos langus, už kurių gal kaip tik dabar kruta gyva, protinga ir labai darbšti prekė.

Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.